Kūno resursai nerimui mažinti

Su nerimu susiduria neretas iš mūsų, o kai kurie atkeliauja ir į psichologo kabinetą ieškoti būdų, kaip sau padėti. Praktikuodama kūno ir judesio terapiją nuolatos plečiu savo nusiraminimo ir vidinių resursų bagažą. Šiandien pasidalinsiu keletu iš jų.

Pastebėjau, kai aš nerimauju, prarandu viso kūno sąmoningumą ir susitelkiu tik ties galva. Paprastai tariant "aš bunu galvoje". To pasėkoje nerimas tik didėja, minčių ratas sukasi vis intensyviau, galvoje chaosas, neįmanoma realybės matyti aiškiai ir priimti tinkamus sprendimus tolesniems veiksmams, norisi bėgti, kažko imtis, kad tik tas nerimas sumažėtų. Beje, kartais aktyvi fizinė iškrov, ar nerimo energijos "įdarbinimas" irgi yra sprendimas, bet šiandien ne apie tai. Kai pajaučiu, kad kyla nerimas ir atsiranda tendencija “iššokti iš savęs”, aš valingai grąžinu dėmesį atgal į kūną. Kūno ir judesio terapija siūlo pasitelkti resursus glūdinčius mūsų kūne. Šiandien kalbėsiu apie kvėpavimą, kūno pojūčių įsisąmoninimą ir ryšį su atrama. Kai pastebiu, kad nerimauju, nenustygstu vietoje, o mintys bombarduoja – tuo metu aš nejaučiu savo kūno, aš gyvenimą patiriu tik prote. Tą akimirką atrodo, kad tik mintys ir egzistuoja. Aš net nelabai suvokiu, ką dar, be nerimo, aš jaučiu emociškai, o ką jau kalbėti apie kūno pojūčius.


Kas man padeda išsukti iš “nerimastingų minčių karuselės” - tai valingas dėmesio gražinimas į kūnišką realybę. Pastebiu, kaip pėdos jaučiasi sąlytyje su grindimis, kaip mano plaštakos jaučiasi, nugara – galbūt mano kūnas ilgisi kažkokio judesio, “išsitempimo”. Leidžiu sau šiek tiek pajudėti, pasukioti galvą, pajudinti dubenį. Nuskanuoju savo visa kūną. Pastebiu įsitempusį žandikaulį, atpalaiduoju, pastebiu, koks pojūtis, kai mirksi akys, kutena kaklą, šiurpuliukas nuvilnija per nugarą. Tuo metu ateina patyrimas, kad aš esu didesnė, nei tik mano protas ir mintys, kurios kelia nerimą. Aš turiu ne tik galvą, bet ir visą likusį kūną bei gausybę pojūčių jame. Vien nuo to nerimas sumažėja. Aš kūne atrandu įvairių kokybių – sunkumo ir lengvumo, suspaudimo ir atsipalaidavimo, atramos ir sąlyčio su oru.

Viena iš mano mokytojų yra pasakiusi: "kai atrodo, kad niekas pasaulyje mūsų nelaiko, prisiminkite, jog Žemė visada mus laiko!"

Atramos įsisąmoninimas gali tapti stipriu visada prieinamu resursu. Mes visada į kažką remiamės. Tad pastebėkime, kuriomis kūno dalimis dabar remiamės į grindis, kėdę, sieną. Leiskime savo kūnui atsipalaiduoti ir atiduoti svorį atramai. Leiskime sau pajausti, jog esame laikomi. Taip pat galime pabandyti atsigulti ant grindų ir sąmoningai, stebint savo pojūčius, jaučiant kietas grindis po savimi, pagulėti.

Kartais, kai turiu daug nebaigtų darbų ar esu įtemptoje situacijoje, jaučiu lyg mane kas iš išorės spaustų ir man nebūtų pakankamai vietos, tuomet pastebiu, kad ir mano kvėpavimas tuo metu būna užspaustas, paviršutiniškas. Taigi atkreipusi į tai dėmesį aš pabandau leisti savo kūnui įkvėpti taip, kaip jis šią akimirką nori. Galbūt giliau į pilvą, dubenį ar net iki pėdų pirštų galų. Kartais įkvėpdama aš iškeliu rankas, atveriu krūtinę, pasirąžau. Tokiu būdu daugiau oro patenka į mano kūną, aš pajaučiu daugiau erdvės pojūčio, o visa tai atsispindi ir emociniame lygmenyje – man ramiau. Aš vis dar būdama toje pačioje situacijoje jaučiuosi turinti daugiau vidinės erdvės, manęs niekas nespaudžia. Iš šios pozicijos aš gal net kitokius sprendimus priimsiu pasaulio, kuris aplink mane sukasi, atžvilgiu.

Po susitelkimo į kūną - į aplinką grįžtu ramesnė. Man tampa saugiau būti savyje, mano mintys, ne tokios šėlstančios. Man lengviau pasirinkti, kokį kitą žingsnį man tinkamiausia padaryti, vietoje noro daryti viską iš karto. Aš jaučiuosi labiau „nusileidusi ant žemės“. Pagrindo jautimas po kojomis atsispindi tiek kūniškai, tiek emociškai bei psichologiškai. Taigi dėmesio sutelkimas į kvėpavimą, kūno pojūčius bei atramos įsisąmoninimą yra resursai, visada esantys su mumis ir galintys per kelias akimirkas įnešti daugiau ramybės, vidinio stabilumo bei saugumo. Kviečiu išbandyti!

Daugiau apie Ingą >

64 views