Prisilietimas yra toks, koks esi tu. Pokalbis su Gediminu Kordušu

Per vieną iš paskutinių IBMT studijų seminarų Jane Okondo, IBMT bendruomenės mylima mokytoja, pasakė, kad labai reta vyrų, terapeutų – praktikų, kurie tyrinėja sąmoningą prisilietimą. Reta vyrų, kurie liečia sąmoningai. Gediminas Kordušas yra toji išimtis. Gediminas lydi vyrus ir moteris savojo pažeidžiamumo atradimuose ir tyrinėjimuose, padeda saugiai nardyti emocijų vandenynuose ir taip pat tyrinėja sąmoningą prisilietimą ir turtus, kuriuos jis atneša. Tad šiandien kalbamės apie tai, kodėl mums svarbu liesti ir būti liečiamiems, koks prisilietimas yra sąmoningas.

Gediminai, kalbamės pandemijos akivaizdoje, kai suvaržytas mūsų judėjimas, suvaržyta galimybė fiziškai susitikti su žmonėmis, ir jei neturime artimųjų, gyvenančių vienoje erdvėje su mumis, galime pajausti, kad fizinis kontaktas mums yra labai svarbus ir kad jo trūksta. Noriu tavęs, Gediminai, paklausti, kaip manai, ką tokio mums duoda prisilietimas, ko negali duoti žodžiai, muzika, vaizdai, kvapai? Kodėl jis mums toks reikalingas?


Čia vienas iš tų dalykų, apie kuriuos būtų galima labai daug kalbėti ir pačios esmės vis tiek nepasakysi. Todėl galbūt būtų visai išmintinga visa tai ir palikti nebandant įžodinti. Tokį jausmą turiu. Ir visgi, man pačiam prisilietimai yra labai svarbūs. Jaučiu, kada man jų trūksta. Tiesiog jaučiu kūne, kada man reikia prisilietimo iš kito. Kodėl taip yra? Ką tai reiškia? Na, galime labai paprastai tiesiog pasakyti, kad esame biologinės būtybės, kurioms reikia kontakto su kitais. Jeigu jo nėra, mes kenčiame. Mes taip sutverti. Bet čia ne viskas. Prisilietimas yra tarsi susitikimas su kitu. Su tuo, kas nesi tu. Ir tas susitikimas kažkaip tave atspindi, pažadina, galbūt parodo, atskleidžia tai, ko tu savy nematai. Turbūt čia slypi terapinis prisilietimo potencialas. Ir kuo tas prisilietimas švaresnis, tuo labiau gali atspindėti kitą. Ir manyčiau, kad ta švara yra susijusi su sąmoningumu.


Paminėjai sąmoningumą. Man įdomu, kuo skiriasi sąmoningas prisilietimas nuo to prisilietimo, kurį mes naudojame kasdienybėje?


Girdint šį klausimą iškilo prisiminimas, kai Jane (aut. Jane Okondo), jau nebeprisimenu kokiame kontekste pasakojo, kad kartą paklausta, ko sau palinkėtų, ji atsakė, kad palinkėtų sau lengvo prisilietimo (angl. light touch). Nesu tikras, ką tiksliai ji turėjo omeny, bet šie žodžiai man įstrigo. Kas yra tas light touch (liet. lengvas prisilietimas)? Tai, mano supratimu, prisilietimas yra lengvas tada, kai jo neužkraunu savo reikalais, kurių nesu pats įsisąmoninęs. O ko mes neįsisąmoninę, tą mes perkeliame į kitus. Kai neprojektuoju savo žaizdų į kitus, tada prisilietimas yra lengvas. Galbūt taip būtų galima pasakyti.


Ir todėl prisilietimas nėra kažkas atskiro nuo mūsų. Taip, yra būdų, kaip susitikti su būsena, kuri yra gilesnė, atidesnė, kaip pasikviesti vidinį liudininką, ir drauge su juo būti greta kito žmogaus, liesti kitą žmogų. Mes tai praktikavome ir to mokėmės savo moksluose, studijuodami kūno terapiją. Bet fundamentaliai nėra jokių triukų. Mes neišrasime nieko naujo, neapsimesime, kuo nesame. Sąmoningumo kokybė neužauga per kelių mėnesių seminarą, ji ir jos patirtis auga visą gyvenimą, ji neatskiriama nuo visų kitų mūsų gyvenimo sričių. Ir šia prasme prisilietimas gali būti tik toks, koks esi tu. Nuo to negalime pabėgti. Tai reiškia, kiek tu esi sąmoningas, kiek savęs esi pamatęs, kiek tu save supranti, ką tu apie save žinai, toks ir tavo prisilietimas. Prisilietimas neatskiriamai susijęs su tuo, kur mes esame savo kelionėje.


Taip, prisilietimas atspindi visa tai, kas aš esu - kiek manyje yra sąmoningumo, tiek ir mano prisilietime bus sąmoningumo. Ir kartu suprantu, kad prisilietimas savy turi galybę įvairių niuansų ir spalvų. Mūsų visuomenėje prisilietimas yra glaudžiai susijęs su seksualumu ir jausmingumu. Su šiais aspektais susiduriame ir terapiniame darbe. Man labai įdomu, ar prisilietimas, kuris žadina jausmingumą, gali būti sąmoningas?


Be abejo. Kalbant apie prisilietimą svarbu suprasti, kad tai pirmiausia yra dviejų žmonių kontaktas. Net jeigu, tarkim, terapiniame kontekste vienas žmogus yra kliento rolėje, kitas - terapeuto, prisilietimas įvyksta tarp dviejų žmonių. Ir čia ta pati tema apie sąmoningumą. Prisilietimas ar bet koks kitas pakankamai intensyvus kontaktas pažadins, atlieps tai, kas tarp dviejų žmonių galbūt dar yra neįsisąmoninta. Aš taip matau.


Seksualumas ar jausmingumas tikrai labai sudėtinga tema, mažai kas mūsų kultūroje turi gerą ryšį, adekvatų ryšį su seksualumu. Visa tai yra labai jautru ir tuo pačiu metu labai galinga. Jautrumas ir galia – jie yra, jie mus veikia, mus valdo, tiek, kiek tai paslėpta nuo mūsų sąmoningo žvilgsnio. Manau, kad nėra terapeuto, nėra praktiko, kurio prisilietimas yra absoliučiai lengvas visose srityse, ypač seksualume. Ir man visiškai natūralu ir netgi svarbu tai pripažinti egzistuojant terapiniame darbe. Tuo pačiu aiškiai nubrėžiant ribas, nulemtas kliento ir terapeuto ar praktiko vaidmenų, koks prisilietimo tikslas kūno terapijos kontekste. Dalis mūsų amato yra išmokti talpinti tas vietas, kur jaučiame svorį ar įtampą. Ir, beje, atsiradusi įtampai, su ja susidūrus sąmoningai, su tinkamu santykiu, gali ir gal net turi būti proga augimui ar gijimui. Galbūt kūno terapija tam tinka labiau nei bet koks kitas metodas.


Ir taip, daug būnu šioje temoje, galvoju apie ją. Iš dalies, matyt, dėl to, kad trejus metus praleidau moksluose, kur didžiąją laiko dalį buvau vienas vyras praktiškai tarp 20 moterų, o kartais ir daugiau. Man ši tema buvo labai gyva ir labai daug savęs, ir kitų pamačiau tame. Neišvengiamai turėjau su tuo susipažinti, tai jaukintis. Bet iš esmės tai yra tik dar vienas prisilietimo aspektas. Tai dar viena spalva. Ir ji yra sąmoninga tiek, kiek tu esi sąmoningas joje.


Dažnai žmonės, kurie yra patyrę labai sudėtingus, žeidžiančius įvykius, susijusius su prisilietimu savo gyvenime, ypatingai vaikystėje, suaugę dažnai vengia prisilietimų. Prisilietimo patirtis tampa nemaloni vien dėl prisiminimų. Ir kartu mes esame žmonės, mes sutverti gauti ir duoti prisilietimą, mums tai svarbu. Noriu paklausti tavęs, ar įmanoma žmogui patirti prisilietimą kitokiais būdais? Ar yra tokių būdų? Ar visgi reikia išdrįsti susitikti su tuo, kas vyksta, kai patiriu prisilietimą?


Man atrodo, pirmas žingsnis yra pripažinti tai, kas yra mano tiesa šią akimirką. Ir, jei ši tiesa yra tokia, kad aš nenoriu būti liečiamas/-a, gerbkime ją. Taip pat galime pabandyti pajausti, kad čia nėra pilna tiesa apie mane. Taip, didelė dalis manęs to nenori, bet tai nėra viskas, kas aš esu. Tikrai yra ir kita dalis, kuri prisilietimo labai nori. Ir tada yra svarbus dialogas tarp tos dalies, kuri nenori būti liečiama ir tos, kuri nori būti liečiama. Šis dialogas gali įgauti skirtingas formas. Viena iš jų - pats žmogus gali pabandyti labai sąmoningai, labai lėtai, pagarbiai liesti save ir stebėti, kas vyksta. Jei jaučiamės pajėgūs intensyvesniam kontaktui, kita forma galėtų būti, pavyzdžiui, žvilgsnis - kito žvilgsnis, kuris irgi yra kito prisilietimas, tik kur kas subtilesniam lygmeny. Kažkuria prasme, būti matomu yra būti paliestu. Tad ir kokybiškas, sąmoningas, lengvas žvilgsnis yra tai, kas tikrai gali padėti.


Bet kuriuo atveju ši kelionė yra didelis emocinis darbas. Dažnai prisilietimo vengiame, nes jis reiškia skausmą. Jis kūne pažadina istorijas, dėl kurių mes pradėjome vengti kontakto. Tad iš esmės tai yra kelionė į skausmą. Šios kelionės mes gyvenime neišvengsime, vienaip ar kitaip, bet mes galime ir yra svarbu pasirinkti mums tinkamą tempą, ritmą. Žengdami tiek, kiek tą akimirką yra pakeliama. Bet vertinga eksperimentuoti tyrinėjant formas, kurios veikia, kurių intensyvumas mums tuo metu yra optimalus. Kai kurios laikui bėgant jau nebeveiks. Tada galbūt reikės atrasti kitokių, stipresnių formų. Galbūt ateis metas, kai pats prisilietimas taps pageidautinu. Tad žodžiai būtų pagarba ir eksperimentavimas. Pagarbus eksperimentavimas.


Taip, ačiū už žodžius apie žvilgsnį ir jo galią. Labai gera tai girdėti ir prisiminti momentus, kai jaučiausi matoma ir tuo pačiu metu giliai paliesta. Keliaujant pokalbio pabaigos link, noriu tavęs paklausti apie tavo prisilietimo tyrinėjimus ir atradimus per studijas ir gyvenime? Ką pastebi ir su kuo susitinki?


Šią akimirką iškyla per IBMT studijas atrasta prisilietimo magija, kai, pavyzdžiui, liesdamas kitą ar stebėdamas kitą staiga išgirsti, kas vyksta jo kūne. Šis dalykas iki šiol man yra stebuklas, neišsemiamai įdomus. Bet tuo pačiu mes, praktikai, prie to tarsi pripratome, tai kažkokiu kitu lygmeniu tapo rutinos dalis. Tokį dalyką pastebiu.


O šiaip tai yra dalis mano praktikos ir man svarbu, kad praktika tampriai sietųsi su gyvenimu. Pats prisilietimas man yra apie gyvenimą, apie buvimą gyvu, apie ryšį su žmonėm, kurie mane supa ir apie tolimesnius žmones. Aš jaučiu poreikį liesti žmones ir tuo pačiu metu aš jaučiu, kaip ir mane patį tai gąsdina. Ir daug tyrinėju įtampą tarp noro ir baimės. Jaučiu ir kaip kiti žmonės to nori ir bijo. Bet gerai suvokiu, kokią galią prisilietimas turi ir kaip tos galios yra bijoma. Tai labai galinga.


Taip, aš taip pat pastebiu šią baimę. Ar gali būti, kad ji yra dalis mūsų tautos mentaliteto? Kartu matau ir vykstantį pokytį - tarp jaunų žmonių atsirandantį įprotis susitikus apsikabinti. Nepastebiu to tarp vyresnių žmonių.


Taip. Aš galvoju, kad čia geras dalykas. Mano galva, bet kokie kontekstai, kur yra daug kūniško kontakto, prisilietimo, bet kuris nėra pernelyg intensyvus, su kuriuo žmonės yra pajėgūs išbūti, visada yra į gerą. Man tai vienareikšmiškai teigiamas dalykas. Ir čia galbūt mūsų kaip praktikų vaidmuo yra pažindinti visuomenę su sąmoningumu ir supratimu apie tai, kiek daug netgi paprastame prisilietime yra jėgos, paslapties ir galios.


Jėga, paslaptis ir galia. Ačiū už šį pokalbį, Gediminai.

Gediminą kalbino Ingrida – ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikė. Ingrida savo praktikoje susitinka su žmonėmis, išgyvenančiais didelį pažeidžiamumą, baimę, nerimą, patiriančiais sutrikusius miego ir kitus kūno procesus, bei norinčiais atrasti kūno išmintį, pažadinti intuiciją. Daugiau apie Ingridą skaitykite čia.

© 2021 ĮKŪNYTA PRAKTIKA

Photos © 2021 Zemaityte photography

SUBSCRIBE TO THE NEWSLETTER